Nesvarbu, ar turite savo pirmąjį šuniuką, ar jau esate patyręs šunų augintojas, turbūt gerai žinote, kad šie gyvūnai tikrai nėra išrankūs valgytojai. Būtent dėl to daugeliui šeimininkų pasidaro labai neramu, kai šuo nustoja ėsti ar atsisako gerti. Sveiki augintiniai turi ir valgyti, ir gerti, todėl būtina išsiaiškinti tikslią priežastį, kodėl taip nutiko.
Nors šunys, skirtingai nei katės, net keletą dienų gali išgyventi be maisto ir nepatirti jokios žalos sveikatai, pasikeitus augintinio elgesiui reikia atidžiai jį stebėti ir kreiptis pagalbos, jei akivaizdu, kad to reikia..
Jei šuo nevalgo ir negeria, tai nebūtinai reiškia, kad jis apsirgo. Priežasčių gali būti daugybė, vis dėlto, dažniausiai maisto bei vandens atsisakymas yra susijęs su prasta augintinio savijauta. Kokios yra šuns nevalgymo priežastys?
Jei maisto atsisakymas susijęs su šuns sveikatos sutrikimais, nebandykite gydyti augintinio namuose ir pasikliaukite veterinarijos gydytojo patarimais. Jis nustatys tikslią negalavimo priežastį, paskirs reikiamą gydymą ir pasirūpins, kad gyvūnui pagerėtų, jis nesikankintų.
Veterinaras pradžioje gali pasiūlyti pakeisti augintinio mitybą, kuri atlieptų sergančio augintinio poreikius. Šunims ji dažniausiai nekelia susižavėjimo, ypač jei gyvūnas pripratęs prie žmonių maisto ar skanėstų.
Gali būti, kad gydytojas paskirs specialių apetitą skatinančių vaistų, o sunkesniais atvejais parekomenduos maitinti gyvūną švirkštu su skystu maistu viduje. Jei šuniui visai blogai, gali būti įdėtas maitinimo vamzdelis. Žinoma, viskas priklauso nuo negalavimo priežasties.
Tačiau jei šuns nevalgymas susijęs su stresu, aplinkos pakeitimu ar išrankumu maistui, o ne sveikatos problemomis, yra keli patarimai, kuriais galite naudotis norėdami paskatinti savo augintinį valgyti.
Pirmiausia turėtumėte bent kuriam laikui nustoti duoti skanėstus: jie žymiai skanesni už įprastą ėdalą, todėl šunys gali savo maisto nebevalgyti, tikėdamiesi, kad gaus daugiau skanėstų. Tiesą sakant, skanėstai šunims yra tarsi greitasis maistas žmonėms: jie gana kaloringi, todėl prisiėdęs skanėstų šuo gali būti tiesiog nealkanas.
Šiems gyvūnams svarbi rutina, tad pasistenkite savo šunį maitinti tomis pačiomis valandomis, bent du kartus dienoje. Gali padėti ir šuns išvaikščiojimas prieš duodant jam maisto: po ilgų pasivaikščiojimų šuo bus alkanas, todėl mielai valgys tai, kas bus jo dubenėlyje. Jei šuo atsisako sauso maisto, mėginkite jį pakeisti konservais.
Jei šuo laka, tačiau valgyti atsisako, galimai jis patiria stresą, jį pykina arba jam skaudą burnos ertmę (pvz. Dėl nulūžusio danties ar dantenų uždegimo). Vis dėlto, jei augintinis nesugeba vandens nuryti arba iš karto apsivemia, tai gali būti žarnyno nepraeinamumo ženklas. Jei ši situacija tęsiasi ilgiau nei 24 valandas, apsilankykite pas veterinarijos gydytoją: šuniui intensyviai vemiant, o taip pat nevalgant ir negeriant, jis turi būti gydomas nuo galimos dehidratacijos, kuri gali baigtis augintinio mirtimi.
Kaip ir žmonės, šunys negali gyventi be vandens. Kiekvieną dieną, priklausomai nuo dydžio, šie gyvūnai turėtų išgerti 30-60 ml vandens kiekvienam savo kūno kilogramui. Jei pastebėjote, kad šuo laka žymiai mažiau vandens nei įprastai, be to, jam pasireiškia karščiavimas bei tokie simptomai kaip viduriavimas, vėmimas, padidėjęs seilėtekis ar apatija, augintinis greičiausiai apsirgo. Ligą taip pat rodo apsiblaususios ir pavandenijusios akys, sumažėjęs odos elastingumas, padažnėjęs pulsas
Gali būti, kad jam skaudą burnos ertmę, todėl pirmiausia ją apžiūrėkite: ar nesimato jokių žaizdelių, ar sveiki visi dantys, kokios spalvos yra dantenos. Jei atrodo, kad nėra jokių pakitimų, pagalvokite, ar šuo galėjo suėsti svetimkūnį.
Šuo gali atsisakyti lakti vandenį dėl įvairiausių priežasčių, tačiau jos dažniausiai susijusios su prasta augintinio savijauta. Dažniausiai taip nutinka tuomet, kai šuo pasiligoja: šlapimo takų infekcija, diabetas, įvairios inkstų ligos gali priversti augintinį atsisakyti vandens.
Kaip ir žmonės, šunys yra gana jautrūs sutvėrimai, todėl jei staiga pasikeitė gyvenimo sąlygos, situacija šeimoje (pvz., kažkas išsikraustė), pakeitėte namus ir panašiai, šuo gali jausti stiprų nerimą ir dėl to nustoti lakti.
Jei ką tik pasiėmėte šunį iš prieglaudos ar veislyno ir jis atrodo sveikas, tačiau nelaka, gali būti, kad šis veiksmas jam asocijuojasi su neigiamomis patirtimis. Pavyzdžiui, pasiimant šunį kartu buvo atiduoti anksčiau jo naudoti daiktai, tame tarpe ir senasis dubenėlis, kuris galimai augintiniui asocijuojasi su neigiamais dalykais. Tokiu atveju užteks tik pakeisti dubenėlį nauju.
Šuo visuomet turi turėti priėjimą prie šviežaus, skaidraus ir vėsaus vandens iš čiaupo (jei ten, kur gyvenate, saugu tokė gerti). Jis turi būti keičiamas kasdien. Iš esmės taisyklė paprasta: duokite augintiniui tokį vandenį, kokį geriate patys. Vandens dubenėlis turi būti švarus, dažnai išplaunamas, kad jame nepradėtų kauptis bakterijos, o vanduo nepakeistų savo skonio.
Dubuo vandeniui turi būti lengvai plaunamas ir sunkus, kad šuo galėtų patogiai iš jo lakti. Padėkite jį tylesnėje, ramesnėje namų vietoje tam, kad augintinis galėtų netrukdomas, be streso atsigerti, kada panorės.
Labai praverčia automatinė girdykla: taip galėsite būti ramūs, kad gyvūnas geria pakankamai skysčių net tuomet, kai ilgesnį laiką nebūsite namuose. Keliaujant taip pat svarbu užtikrinti tai, kad augintinis visuomet turės lengvai pasiekiamą vandens šaltinį. Šiuo atveju labai praverčia kelioniniai buteliukai, ypač tuomet, kai lauke labai karšta ir kyla riziką šuniui gauti saulės smūgį.
Šuniui sergant gana lengva tai pastebėti: įprastai energingi, entuziastingi gyvūnai staiga pradeda atrodyti apatiški, vengti kontakto su žmonėmis, rodyti agresiją, be to, pasireiškia ir kiti jau anksčiau aptarti simptomai. Nenuvertinkite nei vieno ženklo, rodančio, kad jūsų augintinis jaučiasi blogai.
Įsidėmėkite visus simptomus. Kiek laiko gyvūnas neėda ir nelaka? Kokia įprasta jo dienos rutina? Ar nebuvo galimybių jam suėsti kažką nuodingo? Ar šuo turi visus reikalingus skiepus? Galbūt šuniui galėjo įsisiurbti erkė? Jie padės veterinarijos gydytojui geriau susipažinti su situacija ir padaryti reikiamus tyrimus tam, kad būtų išsiaiškinta tiksli atsisakymo lakti ir ėsti priežastis.
Maisto bei vandens ignoravimas ne visuomet reiškia, kad šuo susirgo. Galbūt jis patiria stresą, išsigando svetimų žmonių, fejerverkų, kitų gyvūnų. Išsigandę augintiniai nenori valgyti, tačiau vis tiek stebėkite šunį: per ilgai badauti ir negerti jis negali.
Labai svarbu nepamiršti, kad tikslų, šuniui geriausiai tinkamą gydymą gali paskirti tik veterinarijos gydytojas, todėl kilus bent menkiausiai dvejonei ar baimei dėl šuns sveikatos apsilankykite pas veterinarą.